Neseniai buvo paviešinti mano pradiniai mintys apie laisvę (nuorodą)
Nors ši fotosesija jau vyko prieš keletą mėnesių, paviešinimas netyčia vyko sausio 14 d.
Prie progos norėčiau pratęsti savo pradines mintis: ar “lietuviškas klausimas” yra “klausimas dėl laisvės”? Daug Lietuvoje yra diskutuojama apie laisvę: laisvė nuo mokesčių, laisvė nuo šeimininko …
Prielaida yra, kad iš viso yra toks dalykas kaip “tautinis klausimas”. Kaip JAV propaguojama “demokratija” ir ekonominė laisvė, “žydų klausimas” kilo į Sionismą ir Izraelio valstybės kūrimą, Rusijos klausimas yra dėl tvarkos dideleje šalyje (ir tvarka yra žymiai svarbesnė už laisvę ir demokratiją), o kaip “vokiškas klausimas” yra vadinamas klausimas kokiose sienose Vokietija susivienytų (paprastai sakant – ar su Austrija arba be jos). Vokiškai tam atstovauja toks klausimas: “kas aš esu? Ir jeigu taip, tada kiek esu?” Tai atspindi Vokietijos regionų skirtumų klausimas, kad žmonės prie jūros ir Alpėse daug bendro neturi. Reguliariai Vokietijoje yra diskutuojama apie “orientacinė kultūra” (“Leitkultur”) prie kurios emigrantai į Vokietiją turėtų prisitaikyti, užtat nėra labai lengva pasakyti kas toje kultūroje slėpiasi. Aiškiau tik, kad ekonomiškai šalis viduryje Europos negali vengti migracijos srautų į ją.
Bet grįžtame į Lietuvą ir į darbinę teoriją, kad “Lietuva – tai #laisvė”. Niekas neabejoja, kad Lietuviai kovojo už laisvę. Už laisvę nuo šeimininko, tarkim Maskvoje.
į pirminę mintis apie laisvę, pažįstamas iš Kanados atsakė, kad jam – laisvė nėra vertė savaime, o laisvę kažką daryti, įsigyti, pasiekti …
O pratęsdamas ši mintis sakysiu, kad Lietuvoje yra žmonės kurie naudoja ši laisvė savo tikslams, ir žmonės kurie vis dar laukia kad kiti spręstų jų problemas.
Aš suprantu, kad per dažnai naudoju dichotomijas, piešiu juodą-baltą, bet pripažįstu, kad tarp du ekstremalių yra daug pilkų atspalvių.
Įdomi ir daugiausiai neigiamai ivertinta laisvės versija yra laisvė išeiti. Lietuvoje nemažai yra diskutuojama lietuvių emigracija (“balsavimas kojomis” pavadiname vokiškai). Bet emigrantai akivaizdžiai naudoja laisvę. ES tai pavadina “žmonių judėjimo laisvę” ypač kalbant apie darbo jėgos judėjimą.
Apie laisvę Lietuvoje kalbama daug: laisvė nuo mokesčių, laisvė Rokenroliui (kai turime omenyje “Laisvė gerti”). Lietuvoje nemegsta valstybės ir suveržimų, nemegsta įstatymų. Užtad jiems patinka “stiprūs vadai” (ir dabartinė vyriausybė pasižymi keistu populiarumu). Taip, taip, taip… Aš suprantu, kad Lietuviai irgi yra skirtingi: Paprasčiausiai vėl taip, kad vieniems #Laisvė suteikia galimybę: daryti pinigus, keliauti ir įsigyti daiktus (#Laisvė menui nėra itin gerai vertinima), kitiems ta laisvė labiau yra našta, nors labai nepopuliaru višai kalbėti prieš laisvės mitą (tarsi kad prieš laisvę, tai iškart už Stalinistinius lagerius)
Anavertus, Kokia didelė yra dalies visuomenės pasipriešinimas pripažinti, kad į Lietuvą šiuo metu imigruoja ne tie kurie “mes norėtume” (ty grįžtų Lietuvių emigrantai, nors aš niekada nesupratau, kodėl jie turėtų grįžti, kas iš esmės Lietuvoje pasikeitė kad staigai yra visai kitoks ir pakenčiamas gyvenimas). Ne, atvažiuoja – niekieno nepriverčiamas – kinai ir iš artimųjų rytų, darbo migrantai į tarptautines įmones…
Diskutuojame apie dvigubą pilietybę – bet tik Lietuviams užsienyje, bet bet užsieniečiams Lietuvoje. “Laisvė yra visada laisvė tiems kurie mąsto kitaip” pasakė Roza Luksemburg. Iki šiol Lietuva nesižymi kaip itin tolerantiška šalis, laisvė kitiems atrodo keista idėja.
Taipogi dar daug yra neatsakyta dėl koncepcijos apie Lietuvių #laisvė